Kaip vaikas, svajojau tapti gydytoju – tai buvo visa mano Tapatybė. Metai sunkaus darbo atsipirko, kai tapau oftalmologu. Šią atsakomybę vertinau rimtai – niekada neskubėjau, niekada nebuvau neatsargus.
Tada, 2024 metais, gyvenimas pasisuko netikėta linkme. Staigus, beprasmiškas nelaimingas atsitikimas smarkiai sužalojo mano ranką. Aš pasinėriau į reabilitaciją, laikydamasis vilties, kad galėsiu sugrįžti prie chirurgijos. Tačiau po mėnesių terapijos įsisąmoninau tiesą: aš daugiau niekada nelaikysiu skalpelio.
Savaitėmis, gal net mėnesiais, nuolat peržaidžiau tą avariją galvoje. O kas būtų, jei tą dieną būčiau likęs namuose? O kas būtų, jei būčiau pasirinkęs kitą kelią?
Bet aš žinojau, kad neturiu būti įstrigęs kančioje – kažkas manyje atsisakė likti sulaužytas.
Tada pradėjau beveik be tikslo ieškoti internete kažko – bet ko, kas vėl suteiktų man kryptį. Ir tuomet atradau tuftingą. Ryškios spalvos, malonus prisilietimas, siūlų virsmas forma – visa tai kažką manyje pažadino. Tačiau tada įsivyravo abejonės: ar mano ranka atlaikys tuftingo pistoletu keliamą krūvį? Ar tai dar viena svajonė, kurią teks paleisti? Aš dvejojau.
Tada pamačiau komentarą iš kažkieno, kam buvo tokia pati rankos trauma kaip ir man. Ji parašė: „Aš pūkuojuosi dėl gijimo, o ne dėl tobulumo.“ Ši viena frazė kažką manyje atvėrė. Jei ji gali – kodėl gi ne aš?
Taip aš atradau the Clawlab.
Lithuanian Praleidau dienas tyrinėdamas. Lyginau rinkinius, skaičiau kiekvieną atsiliepimą, žiūrėjau pamoką po pamokos. Galiausiai mane sužavėjo Clawlab apgalvotas dizainas ir aiškios instrukcijos. Tai nebuvo tik produktas; tai atrodė kaip pažadas – kad net pradedantieji, net ir tie, kurie jau patyrė nesėkmių, turi vietą šiame amate. Kai perskaičiau šį sakinį jų svetainėje: Lithuanian „ClawLab“ tikime, kad kiekvienas turėtų turėti galimybę išreikšti savo jausmus per kūrybą. Tuo momentu supratau, kad Clawlab yra tinkamiausias pasirinkimas man.
Pirmą kartą paėmęs Clawlab kilimų siuvimo pistoletą, jaučiausi nervingas. Mano rankos drebėjo – ne tik dėl fizinio krūvio, bet ir iš baimės. Tačiau jis buvo lengvesnis, nei tikėjausi. Vedžiodamas pistoletą per audinį, kilpelė po kilpelės, jaučiau keistą ramybę. Pajutau tai, ko jau seniai nebuvau patyręs: kontrolę. Ne viską, bet šį vieną mažą akimirką. Kiekvieną kartą kurdamas naują kūrinį jaučiuosi vis labiau įkvėptas. Tarsi kiekviena kilpelė padeda išsklaidyti mano neigiamas emocijas.
Ankstesniame gyvenime aš naudojau skalpelį, kad padėčiau kitiems. Dabar naudoju tuftingo pistoletą, kad gydyčiau save. Įrankiai skiriasi, bet tikslas tas pats: sukurti kažką prasmingo.
Neseniai persikėliau iš miesto – vietos, pilnos tiek gražių, tiek skausmingų prisiminimų. Dabar gyvenu ramioje pakrantės gyvenvietėje, kur jūra susilieja su dangumi be aštrių ribų. Oras kvepia druska ir naujomis pradžiomis.
Tik vakar čia baigiau savo pirmą kilimą naudodamas Clawlab rinkinius. Saulė leidosi, metanti ilgus auksinius šešėlius per mano darbo vietą. Lauke bangos šnibždėjo prie kranto. Viduje surišau paskutinę giją. Atsitraukiau ir pažvelgiau į kūrinį – ne tik kilimą, bet ir simbolį.
Tai daugiau nei menas. Tai mano sugrįžimas. Šis kilimas žymi mano naujo gyvenimo pradžią.
Gal kiek ramesnis, bet ne mažiau prasmingas. Nors aš jau nebechirurgas, vis dar esu kūrėjas. Vis dar žmogus, kuriam rūpi. Ir radau naują būdą sujungti savo istoriją – po vieną kilpą.
