Aš niekada neturėjau savo kambario.
Žinoma, visada buvo kambarys – bet ne toks, kuris visiškai priklausytų man. Augdama gyvenau kambaryje kartu su sese. Mokykloje dalinausi bendrabučio kambarį su kambarioke.
Galbūt todėl aš visada svajojau apie kambarį, kuriame galėčiau tiesiog būti. Erdvę, kurioje galėčiau verkti neslėpdamas, garsiai juoktis, kalbėtis su savimi, šokti kaip kvailys arba valandų valandas sėdėti tyloje. Erdvę, kuri būtų mano ne tik fiziškai, bet ir emociškai.
Dabar aš pagaliau išsinuomojau mažą studiją. Ji sena, šiek tiek apleista ir, tiesą sakant, per brangi. Bet gulėdama ant grindų, svajodama apie tai, ką čia galėčiau sukurti, supratau – aš jau įsimylėjau šią vietą.
Norėdama, kad ši erdvė atspindėtų mane, pradėjau ieškoti kažko, kas ne tik įkvėptų mano kūrybiškumą, bet ir padėtų palikti dalelę savęs šiame kambaryje. Taip atradau tuftingą.
Kai tik pradėjau svarstyti, kokį ginklą pirkti, atėjo draugas su dovana: Clawlab tuftingo pistoletas. Buvau nustebintas – ir labai sujaudintas. Net negaliu paaiškinti, kaip tai buvo rūpestingai apgalvota.
Lithuanian Pradėjau savo tuftingo kelionę su Clawlab pistoletu. Nemaniau, kad jis taps mano kompanionu, bet kažkaip taip ir nutiko. Kiekvienas kampas, kiekviena siena, kiekviena girgždanti grindų lenta – aš sprendžiau, kas vyks šioje erdvėje.
Prie lango, kur auksinė popietės šviesa liejosi ir šoko ant rėmo. Prie mano mažo darbo stalo, susikūprinusi iki vėlaus vakaro, kol likęs pasaulis miegojo. Net prie vakarienės stalo – su puse puodelio citrininio vandens kairėje ir naujo rašto eskizu dešinėje.
Rinkinys yra lengvas ir nešiojamas. Paskutinę savaitę netgi parsinešiau jį į bendrabutį. Kai tik jaučiausi nusivylęs egzaminais, susidėdavau jį ir sukau mažą padėkliuką. Nuolatinis judesys ir minkšta siūlė padėdavo sumažinti stresą – tik kelios ramios minutės, kad galėčiau atsipūsti ir vėl jaustis savimi.
Tai nebuvo tik kūryba – tai buvo erdvės užėmimas.
Ir pamažu mano kadaise nepažįstama studija pradėjo įsisavinti mano nuotaiką.
Švelnus sieninis pakabukas dabar linguoja šalia mano knygų lentynos – siuvinėtas blankiai rožiniais ir mėlynais atspalviais, primenančiais gėlių jūrą. Svetainės centre stovi milžiniškas kilimas, su didelėmis violetinėmis vynuogių kekėmis, šiek tiek keistas, bet pilnas žavesio. Ant mano stalo esantis padėkliukas turi nelygias kraštines ir neša kavos dėmės šešėlį, kurį pamiršau nuvalyti. Galėjau jį išmesti ir pasidaryti naują, bet to nepadariau. Nes jis taip pat pasakoja mažą istoriją. Mano kasdienę istoriją.
Net ir chaosas aplink mane – siūlų gabalėliai, susipynusios laidų jungtys, blanki projektoriaus šviesos aureolė – atrodo gyvas. Kambarys auga kartu su manimi, kiekviena susuktų kilpų grupė yra jo pulsas, mano priklausomybė.
Lauke miestas triukšmingas ir neramus. Autobusai šnypščia, sirenos kaukia, kažkas visada šaukia į telefoną. Viduje, basas ant minkštos vilnos, piršto galiuku glostau ką tik baigtą kūrinį. Triukšmas blėsta. Pečiai atsipalaiduoja. Kvėpavimas sulėtėja. Surinkau išmėtytą siūlą, padėjau pistoletą ir rėmą į vietas, ir atsiguliau ant savo naujo kūrinio. Mintys lėtai pradėjo sklandyti, išsivyniodamos kaip siūlas tyloje.
Aš žvelgiu aplink – į šią netvarkingą, rankų darbo, gražiai netobulą erdvę – ir žinau: tai mano.
Tai jau ne tik studija.
Tai namai.
